Įsigaliojus naujam Darbo kodeksui 2017 metais, daug kas diskutavo ir bandė aiškintis, ką reiškia Darbo kodekse nurodyta sąlyga, jog atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu (Darbo kodekso 37 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu vis dar nėra daug. Tačiau prisimintina dar 2021 metais išnagrinėta byla, kurioje kasacinis teismas analizavo darbuotojo mokymų bei kvalifikacijos kėlimo išlaidų atlyginimo darbdaviui klausimą, kai darbuotojas darbo sutarties galiojimo metu dalyvavo įvairiuose renginiuose – konferencijose „Baltijos NT investicijų forumas“ bei „Lūžio taškas“, tarptautinėje nekilnojamojo turto parodoje, – už dalyvavimą kuriuose mokėjo darbdavys.
Šios bylos esmė ta, kad ją nagrinėję teismai priėjo išvadą, jog darbdavys neįrodė, kad jo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su darbuotojo dalyvavimu nurodytuose renginiuose ir verslo konferencijose, atitinka Darbo kodekso 37 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. kad šie renginiai suteikė darbuotojui žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus. Įvertinę darbdavio vykdomos veiklos specifiką, žemesnės instancijos teismai nustatė, kad dalyvavimas tokio pobūdžio renginiuose yra svarbus siekiant užmegzti kontaktus su potencialiais klientais, konferencijos ir parodos buvo susijusios su darbuotojo tiesioginiu darbu ir darbo funkcijų vykdymu, o jose įgytos žinios taip pat buvo tiesiogiai panaudojamos darbuotojo darbe. Kasacinis teismas šiam vertinimui pritarė. Taigi darbdavio patirtų išlaidų už šiuos renginius iš darbuotojo teismai nepriteisė.
Ši teismo nutartis – geras signalas darbdaviams, padedantis realistiškai įvertinti, ko galima reikalauti iš darbuotojo, remiantis į darbo sutartį įtrauktu susitarimu dėl mokymosi bei kvalifikacijos kėlimo išlaidų atlyginimo. Be to, nutartyje kasacinis teismas pateikė aktualių išaiškinimų, kurie galėtų tapti atspirties tašku apskritai vertinant, už kokius mokymus patirtų išlaidų atlyginimo darbdavys galėtų reikalauti iš darbuotojo.
Kasacinis teismas nurodė, kad būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti, jog darbuotojui buvo suteiktos žinios, atitinkančios Darbo kodekso 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. turi būti įrodyti du palyginamieji dalykai:
- kokios žinios reikalingos darbuotojo darbo funkcijoms atlikti;
- ir tai, kad mokymuose darbuotojui suteiktos žinios buvo aukštesnio lygio, nei reikalingos tiesioginėms funkcijoms vykdyti.
Ką iš tiesų toks išaiškinimas reiškia?
Pirma, tam, kad darbdavys galėtų įrodyti, jog darbuotojui suteikti mokymai (kursai, renginiai) yra susiję su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu, pirmiausia reikia aiškiai identifikuoti, kokie minimalūs gebėjimai darbuotojui yra keliami tam, kad jis galėtų atlikti savo darbo funkcijas. Tik žinant šiuos reikalingus gebėjimus, kvalifikaciją ir reikalavimus pareigybei, galima spręsti ir lyginti, ar suteikti mokymai šiuos gebėjimus (reikalavimus) viršija, ar ne. Taigi eilinį kartą galime kalbėti apie tokį įprastą ir visiems žinomą dokumentą kaip pareigybės aprašymas, kuriame dažniausiai ir būna nustatyti gebėjimai ir reikalavimai, reikalingi konkrečiai pareigybei. Kita vertus, tai nebūtinai turi būti pareigybės aprašymas – tai gali būti bet koks kitas dokumentas, kuriame šie reikalavimai pareigybei yra apibrėžti. Svarbu, kad jie būtų nustatyti. Jei tokių reikalavimų apskritai nėra, kilus ginčui įrodyti, kad mokymuose buvo suteikta juos viršijančių žinių, tampa gerokai sudėtingiau.
Antra, tik nustačius tuos minimalius gebėjimus ir reikalavimus, keliamus darbuotojo pareigybei, galima vertinti ir analizuoti mokymų, kuriuose dalyvavo darbuotojas, turinį ir konstatuoti, ar šis turinys suteikia darbuotojui papildomų gebėjimų, kurie nėra būtini užimamai pareigybei, tačiau padeda kelti darbuotojo kvalifikaciją ir didinti jo paklausą darbo rinkoje. Kasacinis teismas nurodė, kad darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas turėtų atsirasti tuomet, kai darbuotojas, kuris ir be mokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių jo atliekamam darbui (funkcijoms) keliamus reikalavimus (kompetenciją), kurie suteikia papildomos vertės darbo rinkoje, padidina darbuotojo vertę.
Dar viena įdomi teismo išvada atkreipia dėmesį į tai, kad vien tai, jog darbdavys imasi priemonių ir padeda darbuotojui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ir darbo sąlygų ir tokiu būdu yra keliama darbuotojo kvalifikacija ir profesiniai gebėjimai, nėra pagrindas dėl to patirtų išlaidų vertinti kaip susijusių su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Čia, manytina, kaip pavyzdys galėtų būti buhalterių siuntimas į mokymus, susijusius su pasikeitusiais mokesčių įstatymais. Buhalterė siunčiama įgyti žinių, kurių neturi, tačiau šios žinios susijusios su besikeičiančia mokestine aplinka ir be jų buhalterė negalėtų vykdyti savo darbo funkcijų, taigi jos jai yra būtinos darbo funkcijoms atlikti.
Vis dėlto, skaitant pačią Darbo kodekso normą ir teismų išaiškinimą, kyla klausimas, ar tokia teisės norma iš tiesų yra teisinga ir visiškai atlieka savo paskirtį. Pavyzdžiui, jeigu ta pati buhalterė dalyvavo mokymuose apie mokestinės aplinkos pasikeitimus, kuriuos apmokėjo darbdavys, ir po mėnesio nutraukė darbo sutartį savo iniciatyva be svarbių priežasčių, tikėtina, kad per tą mėnesį ji šių žinių dirbdama pas darbdavį nepanaudojo. Darbdavys, sumokėjęs už šiuos mokymus, jokios naudos negavo. Taigi darbdavys savo lėšomis suteikė darbuotojai žinių, kurių jai reikia darbinei veiklai vykdyti, tačiau šias žinias, įgytas už darbdavio pinigus, darbuotoja išsineša, o darbdavys lieka ir be pinigų, ir be „žinių“. Deja, dabartinė Darbo kodekso redakcija ir pagal ją priimti teismų išaiškinimai tokią situaciją, panašu, kad toleruoja.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021